Ukrainoje autoriai gali ra?yti k? nori. Prie? dvide?imt met?, nepaisant perestroikos, toks teiginys b?t? rei?k?s viso labo tu??i? vilt?. Nuo tada pra?jo ne tiek jau daug laiko, bet, jei demokratijos matu laikytume k?rybos laisv?, be joki? abejoni? gal?tume tvirtinti, kad demokratija Ukrainoje s?kmingai ?sitvirtino, be to, ji yra normali, o ne valdoma.

Realyb?je meno laisv? rei?kia socialin? jo marginalizacij?. Menas gauna juokdario licencij?. Po 1990 met? jis domina vis ma?esn? pa?v?st?j? skai?i?. Karnavali?kas jo ?siver?imas ? avanscen? i?kart po Soviet? S?jungos ?lugimo buvo trumpalaikis , netrukus jam teko v?l pasitraukti ? u?rib?. Jis sugr??o kur buv?s d?l gerokai banalesni? prie?as?i? negu perse-kiojimai ar diktat?ra – papras?iausiai pristigo pinig?. Did?iul?s leidyklos Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose, sovietme?iu leidusios knygas ?imtu keturiasde?im?ia kalb?, dabar tapo d?stan?iais ir nerangiais leviatanais be vandens. Jos vegetuoja, pana?iai kaip koncert? sal?s ir operos r?mai nuomoja garsias, neretai nuostabias, ta?iau keistas patalpas, kol galiausiai jas praranda, nes bevilti?kai pralaimi neteisingus teismo procesus. Ne visus, bet daugel?. Knygynai, kadaise buv? pavyzdingais sovietin?s rinkodaros tinklais, apr?pian?iais kiekvien? kaim?, kad patenkint? naujus poreikius, virto kosmetikos parduotuv?mis, kirpyklomis, film? ry?kinimo studijomis, gastronomais, elektronikos parduotuv?mis, tualetinio popieriaus ir laikra??i? kioskais, pinig? keityklomis, vaistin?mis ir prabangos daikt? parduotuv?mis.

Laikai, kai ? poezijos skaitymus susirinkdavo ?imtai klausytoj?, nugrimzdo ? praeit? kaip seniai i?nyk?s politizuotos visuomen?s rei?kinys. Per Oran?in? revoliucij? visuomen? v?l politizavosi, ta?iau net ir tada ra?ytojai atliko gerokai kuklesn? vaidmen?, negu yra link? pripa?inti. Daugelio manymu, gerai, kad literat?ra atsisak? politikavimo, nes jis nuskurdina tiek form?, tiek turin?, bet kiti sako, kad, u?sidariusi dramblio kaulo bok?te, k?ryba prarado kontakt? su publika ir pernelyg greitai pamir?o ?iaurumus, kurie pavert? literat?r? totalitarin?s sistemos ideologiniu ruporu.

Literat?ra pasidav? (beveik tiesiogine ?io ?od?io reik?me) laisvei, kuria naudojasi iki ?iol. Literat?ros laisv? elgtis taip, kaip nori, o ypa? jos nusi?alinimas nuo politikos, paai?kina, kod?l per pastaruosius pusantro de?imtme?io ra?ytojai, prie?ingai negu j? kolegos ?urnalistai, nebuvo persekiojami. Nu?udyt? ?urnalist? s?ra?as pernelyg ilgas, kad gal?tume kalb?ti apie tikr? demokratijos pergal?. Ra?ytoj? tekstai, nors ir kriti?ki re?imo at?vilgiu, daro poveik? labai nedideliam ?moni? skai?iui, be to, jie pernelyg abstrakt?s, kad kelt? pavoj? konkretiems nomenklat?ros verslo interesams. D?l ekonomini? prie?as?i? literat?ros k?riniai leid?iami retai, net ir s?km?s atveju j? tira?ai ma?i, be jokios didesn?s komercin?s vilties. Prozos veikalo tira?as nukrito vidutini?kai penkiasde?imt kart? (nuo 50 000 iki 1000 egzempliori?), poezijos – dvide?imt kart? (nuo 10 000 iki 500 egzempliori?). Viduriniosios kartos ra?ytojai labai trumpai flirtavo su politika. Tai nerei?kia, kad nebuvo kriti?k? po?i?ri?. Prie?ingai. Ta?iau jie nutolo nuo kasdienin?s politikos, j? apm?stydavo tik kriti?kas steb?tojas, kartais apimtas nevilties, kartais persi?m?s juodu humoru. Grup? senosios kartos autori? vis d?lto ?siv?l? ? politik? ir suk?r? tai, kas dabar vadinama de?imtojo de?imtme?io politine poezija.

Freudas apsiverkt? – cituojant pavadinim? romano, prie kurio dar gr??iu. Verkia ir literat?ros kritikai. Atlaid?s nebent skaitytojai.
?iniasklaida ir ?emesniosios literat?rin?s formos
Nuo 1990 m. pabaigos i?populiar?jo speciali bendradarbiavimo forma tarp ra?ytoj? ir ?iniasklaidos. Nema?ai laikra??i? pasi?l? ra?ytojams nuolatines skiltis: tarp j? – Oksanai Zabuzko, Jurijui Andruchovy?iui, Volodimyrui Jeskilevui, Tarasui Procha?kai, Ljubkai Deres, Stepanui Prociukui. Nema?ai j? ra?ini? – puik?s ?emesniosios literat?rin?s formos pavyzd?iai. Sovietme?iu ideologi?kai monopolizuotus kult?rinius dienra??i? priedus ?is bendradarbiavimas atgaivino. Oksana Zabuzko savo skil?i? rinkin? “2000-?j? reporta?as” paskelb? atskira knyga – politinius ir kasdieninio socialinio gyvenimo ?vykius ra?ytoja nagrin?ja i? kult?rin?s perspektyvos. B?tent ukrain? ra?ytoj? ir intelektual? (politiniai) kult?riniai straipsniai ?iniasklaidoje sudar? did?i?j? Oran?in?s revoliucijos apm?stym? dal?.

Kelioni? lekt?ra, kaip ?emesnioji literat?ros forma, kult?riniuose dienra??i? prieduose pastaruoju metu tapo itin populiari. Ra?ytojai siun?iami ? u?sien?, ima interviu i? ?vairi? ?moni?. Kelioni? tikslas – ap?iuopti Europos ribas. “?iandien, jei vykstama ? Europ?, jau nebevykstama ? u?sien?. Pa?to kariet? laik? koncepcija! A? i?vykau geriausiu atveju ? ne?inomyb?”, – taip savo knygos “Baltieji miestai” ??angoje prie? 80 met? ra?? dar vienas keliautojas – mano t?vynainis Josephas Rothas.

?emesniosios literat?rin?s formos i?silaik? geriau negu auk?tesniosios. Tai tinka ir dailei – monumenta-liosios formos kol kas neatsigavo, ir kinui, atsid?rusiam ties finansiniu bankrotu. Ir tai atsitiko ?alyje, kurioje klest?jo ekspresionistiniai Oleksandro Dov?enkos filmai, politinis Sergejaus Parad?anovo kinas, o politikai nuolat pabr??davo “did?i? kult?r? ir turtingas tradicijas”. Ta?iau ir ?emesniosioms literat?ros formoms sekasi nevienodai: novel? liov?si gyvavusi kaip ka?kas senamadi?ka, nedaug para?oma ir apsakym?, nors, pasak Antono ?echovo, “trumpumas – talento brolis”. Prie?ingai negu poezijai, apsakymo ?anrui ?sitvirtinti nepavyko.

Ukraina – poezijos ?em?, poeti?ka ?alis, kurioje poetizuojama viskas: praeitis ir ateitis, heroji?ki poelgiai ir kriminalai, ta?iau nebeai?ku, kur yra riba, kuri? per?engus heroji?kas poelgis tampa kriminaliniu nusikaltimu. Ir kas buvo pirmiau – ?ygdarbis ar kriminalas? Da?niausiai vienas susij?s su kitu. Hanso Georgo Gadamerio teiginys, kad vokie?iai nei?ugd? did?io pasakotojo, ta?iau turi puiki? poet? (nors a? tuo labai abejoju – ne vokie?i? poet? talentu, bet prozinink? bej?gi?kumu), tinka ir ukrainams. Pasig?r?tinas XX a. tre?iojo de?imtme?io ukrain? modernist? bandymas sukurti ukraini?k? roman? ir tok? politin? bei kult?rin? (sic!) ?argon?, kuris b?t?, kaip i?did?iai pareik?ta, “geliantis i? pa?akn?”.

Per pastaruosius du de?imtme?ius poezija i?band? visas ?sivaizduojamas formas ir temas. Did?ioji jos dalis buvo tik kartojimas ar atradimas i? naujo to, kas jau pamir?ta. Did?ioji jos dalis ?av?jo virtuozi?kumu. Pavyzd?iui, eksperimentin?, akustin? ir vizualin? poezija. Bet po 2007-?j? leid?jai, proz? leid?iantys daugma? be problem?, vis da?niau atsisako leisti net gerai ?inom?, populiari? poet? knygas.
Romanas kaip i???kis: “Paslaptis”
Romanas teb?ra did?iausias i???kis. Roman? skai?ius kasmet did?ja, ta?iau kokios temos ir kaip juose nagrin?jamos? Pam?ginsiu pristatyti penkis naujus romanus, kurie, manau, yra pavyzdiniai.

Vakaruose turb?t geriausiai ?inomas ukrain? autorius yra Jurijus Andruchovy?ius. Aptarsiu jo naujausi? knyg? “Paslaptis” (Charkiv: Folio, 2007). Bent jau voki?kai ir lenki?kai kalban?iuose kra?tuose, vadinamuose Vidurio Europa, Ukrainos literat?rai atstovauja Andruchovy?ius. Savo ?alyje jis taip pat yra vienas ?ymiausi? romanist?. “Armijos istorijos” (ankstyvieji Andruchovy?iaus tekstai, skelbti ?vairiuose ?urnaluose) ma?iau populiar?s u? penkis jo romanus, nors penktasis – “Paslaptis” turi paantra?t? Vietoj romano. “Vietoj” – bet vis tiek “romano”. Interviu ir pirmosiose ukraini?kose recenzijose (taip laikra??iai vadina trump? bendro pob?d?io informacij?, pateikiam? pasirod?ius naujai knygai ar skaitiniams, nes literat?ros kritika Ukrainoje, deja, nunykusi – literat?ra egzistuoja, bet jokio rimtesnio diskurso apie j? n?ra) ?i knyga vadinama romanu.

Perskai?iau “Paslapt?” ?d?miai, atid?iai, nors nesu ?erlokas Holmsas ir t? ?inau. ?d?miai ir atid?iai “Paslapt?” skai?iau tod?l, kad ji byloja ypatingu b?du, taip kalb?ti gali tik memuarai. ?i knyga – tai atsiminimai, autobiografija ir gyvenimo apm?stymas vienu metu. Autobiografija, nes ra?oma apie vaikyst? ir paauglyst?. Memuarai, nes prisimenamas suaugusio ?mogaus gyvenimas, kalbamasi su garsiomis asmenyb?mis, aptariamos politin?s tendencijos ir nuobodus kasdieninis gyvenimas. ?ymiausias asmuo, su kuriuo kalbamasi, yra… Jurijus Andruchovy?ius. Jis daro interviu su savimi. Klausimus u?duoda jo alter ego – Berlyno ?urnalistas Egonas Altas. Mane labiausiai domina ne fakt? perteikimas, ne kit? suvokimas prisimenant pat? save, bet tie prisiminimai, kurie susij? su mano era ir mano topografija. Tas pats miestas, tie patys ?mon?s, tos pa?ios gatv?s, tie patys traukiniai ir gele?inkelio stotys, ta pati mokykla, nors apie j? tik u?simenama. Daugyb? kit? miest? ir kelioni?. Skaitytojai gauna galimyb? pajusti pastar?j? keturi? de?imtme?i? atmosfer?, ta?iau labiausiai atsiskleid?ia pasakotojo, klausin?jan?io pat? save, vertyb?s ir vertinimai, nes visa tai glaud?iai susij? su autobiografiniu ra?ymu, su memuarais.

Svetim?j? arba kit? nutolusi?j? apib?dinimai ir aptarimas, t? dien?- vis? pirma septintojo ir de?imtojo de?imtme?io – gyvenimo apra?ymai n?ra stiprioji ?ios knygos pus?. To ir nereik?t? tik?tis i? autobiografijos. Ta?iau to tikim?s i? memuar?. Skaitydamas negal?jau atsikratyti jausmo, kad pernelyg i? auk?to ?velgiama ? kitus ?mones – i? perspektyvos, kuri ne?ildo: autorius yra auk??iau, o kiti – ?emiau. Prie?ingai negu ankstyvuosiuose Andruchovy?iaus romanuose, skirtumas tarp vir?aus ir apa?ios nei?nyksta karnavalo siautulyje. Knygoje ? tai ?i?rima rimtai. Galb?t klystu. Galb?t toks po?i?ris ? kitus koduotas totalitarinio re?imo ne?moni?kume. Galb?t prisiminimai lemia, kad dabartis, kai pasakojama, i? auk?to ?velgia ? tai, kas prisimenama, tod?l kiti atsiduria gerokai ?emiau u? t?, kuris prisimena save, net jei memuarai susij? su 2005-?j? ?vykiais Berlyne.

Humani?kiausios, geriausiai pavykusios yra tos knygos vietos, kuriose ra?ytojas aptaria savo santykius su t?vu. Toks yra ir t?vo portretas, mozaiki?kai i?barstytas per vis? knyg?, ir tai kelia susi?av?jim?. ?iose dalyse “Paslaptis” persmelkta poetinio jausmo. Veikiausiai vienintel? galima “mano gyvenimo” metafora – tai privataus ir intymaus pakyl?jimas ? fantazijos sfer?, kur vyri?kas ir moteri?kas pradai ?ven?ia misti?k? s?jung? ar bent jau nori j? ?v?sti. S??iningum? reikia gerbti. S??iningumu Andruchovy?ius skiriasi nuo t? vyresn?s kartos koleg?, kurie stilizuoja save kaip aukas ir herojus. “Paslaptis” i?vengia herojinio ki?o. Jei ir u?simenama apie heroizm?, tai visuomet ironi?kai. Prie?ingai nei herojiniame ki?e, Andruchovy?ius neima ? kabutes to, kas vadinama “seksualine sfera”. Atvirk??iai – jis tai akcentuoja nuo tos akimirkos, kai b?damas moksleivis atrado tur?s pen?, iki penkt? de?imt? ?pus?jusio ?mogaus seksualini? fantazij? ka?kur tarp ?ionebergo ir Bundesplaco stoteli? Berlyne; gyva patirtis, kai interviu viduryje abu – tas, kuris klausia, ir tas, kuris atsako, – ima kalb?tis apie tamsiaod? moter?, tiksliau, apie jos u?pakal?. Iki tam tikro lygio knyg? skaitai kaip alternatyv? gyvenimo apra?ym?, prie?ing? daugumai autobiografij?, para?yt? nutaisius veidmaini?kai tyr? min?. Kad atsikratytum ki?inio tyrumo, apsimestinio tik?jimo, neva ?mogus sudarytas vien i? dvasinio prado, reikia mestis ? kit? kra?tutinum?, reikia laipsni?kai redukuoti persona?? iki jo genitalij? – penio ar vaginos arba, kaip min?tame epizode, iki u?pakalio (?inoma, moteri?ko). ?is epizodas kelia aliuzij? su Andruchovy?iaus ankstyvuoju romanu “Moskoviada”. Ratas (arba “Dvyliktas ratas” pagal jo kito romano pavadinim?) u?sidaro.

“Paslapt?” galima skaityti ir kaip ?vad? ? “Bu-Ba-Bu” rat? (?ia turiu galvoje Viktor? Neborak?, kurio knyg? “Bazilevai” irgi aptarsiu). “Paslaptis” apima nesen? literat?ros istorij? – jos veik?jai yra ?inomi ra?ytojai, dailininkai, intelektualai, kuri? dauguma teb?ra gyvi, tebedirba ir tebekuria. Pavyzd?iui, Mykola Riab?iukas jaunesnei kartai yra toks pat svarbus, koks jaunyst?je buvo Jurijus Andruchovy?ius – intelektualas, neleid?iantis, kad j? pavergt? laikas ar aplinkyb?s. “Paslaptis”, kaip ?prasta literat?ros istorijose, paremta citatomis i? Andruchovy?iaus tekst?. Kiekvieno auto-riaus autobiografija – tai kartu ir literat?ros istorija. Kai kurios autobiografijos yra veikal? suk?rimo istorijos arba j? interpretacijos. ?ioji ne tokia. Arba ne tik tokia. Ta?iau (kaip ir kitos) ji paremta savistaba.
Bu-Ba-Bu ir Lvivo tekstas
Viktoro Neborako “Bazilevai” (Lviv: Sribne slovo, 2006) artimi “Paslap?iai”. Abi knygos da?niausiai vadinamos romanais.

Viktoras Neborakas yra literat?ros grup?s “Bu-Ba-Bu” bendrasteig?jas, poetas ir eseistas, “vienas nuosekliausi? Lvivo teksto moderniojoje ukrain? literat?roje k?r?j?”, kaip teigiama knygos anotacijoje. Neborakas yra ir vienas i? keleto asmen?, minim? “Paslaptyje”, – b?tent jam Andruchovy?ius siun?ia lai?kus, susijusius su dviguba literat?ros ir vyri?kos jaunyst?s tema. Viktoras Neborakas pasakoja Lembergo mit?, kurio veik?jas yra jis pats. “Bazilevai” – tai irgi memuarai, aud?iant tank?, metamorfozi? turting? pasakojim?. Romanas primena fikcij?, yra koduotas, neobarokinis. Nuo 1990-?j? Ukrainos literat?ra – tiek proza, tiek poezija – glaud?iai susijusi su ukrain? XVII-XVIII am?iaus baroku, ?inomu kaip “mokytoj?”, “vienuoli?” arba “kazok?” barokas. Tikrasis knygos topos yra Lvivas arba Lembergas – taip j? vadino vokie?iai. Romano veik?jas vaik?to miesto gatv?mis, nuklysta ? istorij?, prisimena jaunyst?, bando surasti save mieste ir atrasti miest? savyje. Lvivas ir autoriaus jaunyst?s epizodai perteikiami eseistine maniera, ?ios temos dominuoja ir daugelyje Neborako eil?ra??i?.

?is ra?ytojas neprie?taraut?, jei pavadintume j? urbanistiniu Lvivo poetu. B?tent “Bu-Ba-Bu” grup?, Neborakas ir Andruchovy?ius suk?r? ir tebekuria Lvivo mit?. Abu nagrin?ja t? pat? period? ir i? esm?s pana?ias temas. Juo ?domiau, kai jas artikuliuoja du skirtingi balsai. Ta?iau Andruchovy?ius atstovauja vakarieti?kajai lotyn? tradicijai, o Neborako balse, ie?kan?iame s?veik? su modernia Europa, gird?ti Bizantijos aidas.

Taraso Procha?kos knyga “I? to galima sukurti kelias istorijas” (Ivano-Frankivsk: Lilea NV, 2005) s?moningu fragmenti?kumu irgi artima “Paslap?iai”. Veiksmas vyksta Ivano-Frankivske, anks?iau vadintame Stanislavovu. Tai miestas, suvaidin?s esmin? vaidmen? ir “Paslaptyje” – ?ia jis intymiai ir pa?aipiai vadinamas Franiaku. ?velgiant geografi?kai, tiek “Paslaptis”, tiek “Bazilevai”, tiek “I? to galima sukurti kelias istorijas” yra Galicijos knygos. Ir veikiausiai ne tik geografi?kai.

Vietoj roman? ?ia turime reikal? su memuar? rinkiniais. Tai fragmentai, i? kuri? buvo galima sukurti romanus. Bet jie jais netapo. Kod?l?
Kelion? ? save
Pristatysiu dar dvi knygas – abi jas para?? moterys, turin?ios skirting? ra?ymo patirt? ir priklausan?ios skirtingoms kartoms. Irena Karpa knygoje “Freudas apsiverkt?” (Charkiv: Folio, 2006) reprezentuoja tai, kas vadinama “ateinan?ia ir nueinan?ia literat?ra”. Tai Ljubko Deres ar netgi jaunesn?s Tanjos Malar?iuk karta. Jos ir j? tekstai labai anksti atkreip? daugelio d?mes?. Deres neseniai sulauk? pasisekimo Lenkijoje, be to, jos k?rinius i?leido garsi Frankfurto leidykla Suhrkamp. Anie trys jau aptarti “Galicijos autori?” tekstai t?ra daugiau ar ma?iau pridengtos, nors ?domios ir informatyvios, autobiografijos, o galicijiet?s Karpos “Freudas apsiverkt?” yra kelioni? romanas. Kaip galima nusp?ti, – tai kelion? ? save, klajojant po Indonezij? ir Indij?, u?sukant ? Maskv?, Kijev? ir, ?inoma, Pary?i?… Visur atsiskleid?ia savasties dalis, atrandama nema?ai egzotikos. Tai nerei?kia prie?taros, binarin?s opozicijos tarp kelioni? lekt?ros ir autobiografijos, nes abu ?anrai turi daug formos ir temini? pana?um?, pasi?ymi metafori?ku santykiu. Galiausiai argi autobiografija n?ra kelion? ? savo praeit?, o kelioni? lekt?ra – ? save? Autor? dr?sta leistis ? globalizuot? pasaul? be patikim? atram?: Galicijos, Karpat? kaln?, Vidurio Europos, Habsburg?. Romano ??angoje poetas ir eseistas Andrejus Bondaras vadina j? “pirmu kolonijiniu romanu Ukrainos literat?roje”. Ironi?ka, ?inoma, ne pati knyga, bet tai, kad jai taikomas b?dvardis “kolonijinis”.

Karpos k?rinio atvirumas ir kompetencija stulbina. ?i kelioni? knyga yra romanas romane: jame gausu kelioni? lekt?ros fragment? – tai pastabos, kurias veik?ja Marla Friksen u?sira?o keliaudama ir sporadi?kai cituoja. Ne?inomos ?alys ir salos, tolimi kontinentai tampa fonu, akompanuojan?iu vienokios savasties susid?rimui su kitokia savastimi. U?mezgami nauji santykiai ir ?vertinami seni. Kalbamasi su praeities intelektual?mis. Apib?dinamas vietinis koloritas. Laiko ?enklai pastebimi visur, ar tai b?t? Azija, ar Europa, Kijevas ar Pary?ius, Indijos metropoliai ar Himalaj? kaimai. Kartais visa tai pie?iama ?viesiomis spalvomis, kartais negrabiais u?ra?ais “M?gaukis kokakola”. Dokumentin? knygos dal? sudaro fotografijos. Kai kurias i? j? padar? pati autor?, nesl?pdama, kad ?is romanas – tai irgi autobiografija, koduota kaip kelioni? lekt?ra, paversta fikcija pasitelkus Marlos Friksen persona??, jos meil?s ir kelioni? nuotykius, i?duodan?ius siek? atsinaujinti ir nesugeb?jim? rasti sav?s.

Ta?iau romanas ?domus ir d?l kit? prie?as?i?: d?l turtingos leksikos, d?l tabu lau?ymo, d?l kalbos perk?rimo. Ukrain? kalb?, sovietme?iu nususint?, paverst? dirbtine, autor? praturtina naujomis s?vokomis naujoms realijoms ?vardyti, naujadarais ir objekt? pavadinimais. Jaunatvi?kos idiomos ?ia puikiausiai tinka. Irena Karpa sugeb?jo prastokalb? pakeisti ?tikinama sava kalba. Koks nat?ralus yra jos tonas! Karpa subtiliai lau?o ir socialinius, ir literat?rinius tabu, tam, kas u?drausta, suteikdama nat?ral? bals?. Palyginti su ja, Andruchovy?ius ir Neborakas yra “?ali” jaunuoliai, kurie pernelyg ilgai gr?m?si su vyresniosios kartos nes??iningumu. Be kit? dalyk?, ji suk?r? ir prielaidas gyvam ukrain? kalbos prover?iui. Tai nerei?kia, kad literat?ra nuo ?iol tur?s b?ti ra?oma tik ?itaip. Ta?iau tai rei?kia kalbos emancipacij? – vis? pirma leksikos ir tematikos po?i?riais, – o tai jau nema?ai.

Ypating? pad?t? u?ima Irenos Rozdobudko romanas “Saga” su paantra?te Psichograma (Charkiv: Folio, 2007). Su jau aptartais k?riniais jis turi ?? t? bendra bent dviem aspektais. Kaip ir Andruchovy?ius, Neborakas ar Procha?ko, ?i autor? stengiasi pastar?j? de?imtmet? suvokti pasitelkdama literat?r?. Ji perkuria kalb? kaip ir Karpa, ta?iau yra keletas reik?ming? skirtum?. Rozdobudko para?? visi?kai pramanyt? tekst?. Jos i?rast? kalb? dauguma literat?ros kritik? atmeta kaip pernelyg beletristin?. Ta?iau kam nors reik?jo to imtis! Vietinis akademinis sektorius man primena Pranc?zijos akademij?, nes leksik? ir tematik? saugo pernelyg konservatyviai. O juk b?tent Rozdobudko pad?jo ukrain? kalbai i?gyventi – tai ji ra?o tekstus, kurie sugr??ino 1990-?j? prad?ioje prarastus skaitytojus. Galima va-dinti tai masine ar populiari?ja literat?ra, ta?iau, kol ra?oma gerai, ji vis tiek yra literat?ra. Beje, ?is beletristinis romanas kompozicijos po?i?riu i? vis? aptart? yra sud?tingiausias. Pasakojimas pirmuoju asmeniu prie?prie?inamas autoriniam naratyvui – pirmuoju asmeniu kalba vyras (?iame ?anre moter? balsais paprastai kalba vyrai), o moterys slepiasi u? autorinio naratyvo.

Kod?l i?skyriau ?ias penkias knygas? K? jos atskleid?ia? Pirmiausia tai, kad Ukrainos literat?ra ilgisi romano. Antra, did?iul? memuar? ir autobiografij? poreik?, tiesa, j? bando patenkinti ?mon?s, kurie net n?ra ra?ytojai. Apm?stym? apie praeit? pastaraisiais metais i?leista itin daug – tai vadinamieji nacionalin?s ir kolektyvin?s atminties k?riniai, pasakojantys apie asmeninius likimus ir perteikti ra?ytine forma. Tre?ia, akivaizdus poreikis literat?ri?kai nu?viesti nesen? XX am?iaus praeit?, ta?iau tai daroma, pasak “Fausto” vert?jo ? bulgar? kalb? Ljubomiro Ilievo, “ne piktai ir ne nostalgi?kai”. Autobiografijos ?anras jau nebesusidoroja su ?iuo i???kiu. Galima tik puosel?ti vilt?, kad pastangos, sud?tos ? autobiografin?s formos k?rinius, yra uverti?ra ? tikr? ?ios epochos roman?, o kai jis pasirodys, jame bus pasakojama apie ?vykius, kurie dar ne tokie seni, kad m?s? jau nebedomint?. Tai bus vakaryk?t?s ir ?ios dienos pasaulio i?vertimas – ne pa?odinis ir ne vertimas tarp eilu?i?. Nes literat?ra yra b?tent tokia.

Джерело: http://www.eurozine.com/articles/2008-05-29-havryliv-lt.html
Автор: Tymofiy Havryliv